NORVEGIJA: „LUCKY FISHERMAN“ KLUBO EKSPEDICIJOS DIENORAŠTIS

14 birželio 12, Ketvirtadienis 07:27

 DSC5107

Andojos salos, prie kurios priartėja šilta Golfo srovė, pakrantės išraižytos fiordų

 

Kad ir ką deklaruotų aplinkosaugininkai, užsibrėžę Lietuvoje sukurti „žvejų rojų“, tačiau mūsų krašto meškeriotojai, matyt, jau niekada neatsisakys kelionių į Norvegiją, nes prie jos krantų atsiveriantis atviras vandenynas vilioja galimybe patirti stambių žuvų žūklę, kuri yra visiškai kitokia nei mūsų krašte, o papildomas tokių išvykų pliusas – pažintis su kerinčia šiaurės platumų gamta. Kad susidomėjimas šiomis kelionėmis nemažėja, rodo nesiliaujanti mūsų meškeriotojų išvykų į Norvegijos vandenis geografijos plėtra: štai šiemet jūrinės žūklės mėgėjų iš Lietuvos marštrutai pasipildė dar viena žūklaviete – už poliarinio rato esančia Andojos sala, kurią aplankė meškeriojimo nuotykių klubo „Lucky Fisherman“ ekspedicija, kurios sudėtyje buvo žurnalo „Meškeriotojas“ redaktorius Audrius Blinstrubas, laikraščio „Alytaus naujienos“ redaktorius Romas Urba, UAB „Fanatikai“ direktorius Virginijus Lukoševičius ir šių eilučių autorius meškeriojimo ekspertas Viktoras Armalis. Šandien pradedame ciklą reportažų iš šios kelionės, pasakojančių, kokius įspūdžius ir patirtį iš tos kelionės parsivežė joje dalyvavę meškeriotojai, kokius laimikius pavyko jiems pavyko sumeškerioti Andojos salą skalaujančios Norvegijos jūros vandenyse?

 

DSCF7285

„Nord Fish“ prieplauka

 

Brangi kiekviena valanda

 

Kai katerio pirmagalis, ištėkšdamas sūrius purslus, įsirėžia į pirmą bangą pasitikusią mus už Andenes uosto, įskūrusio vėjų pagairėje pačiame Andojos salos smaigalyje posūkio plūduro, vartų, sunku patikėti, kad vos prieš pusantros valandos siaurais kelių serpantinais, juosiančiais nesuskaičiuojamus fiordus, atriedėjome į „Nord Fish“ meškeriotojų stovyklą, kur vėl išgirdome lietuvišką šneką. Beje, po pasisveikinimo iškart išgirdome pačią svarbiausią šiaurės platumose informaciją, kad šiandien idealus oras meškerioti, o bangavimas – lygus visiškam štiliui Baltijoje.

 

Žinoma, nereikia įsivaizduoti, kad arktiniai vandenys plyti lygūs kaip stiklas – vandenynas vilnija nepaliaujamai, tačiau, kai jis ramus, bangų tik tingiai kilnoja ant savo kuprų katerį, nuleisdamos jį iš tarpubangio į tarpubangį. Suprantama, jog išgirsta informacija supliekė mus kaip botagas, ir, vos atvykę, čiupome meškeres ir sėdome į laivą. Šiaurės platumose, jei tik oras leidžia, negalima delsti nė minutės, nes nežinia, koks oras bus ne tk rytoj, bet ir po poros valandų. Meteorologinės situacijos, orų virtuve vadinamuose arktiniuose vandenyse, keičiasi akimirksniu. Pražiopsosi progą ir gero oro gali tekti laukti porą dienų.

 

DSCF7314

Nuo Andenes uosto švyturio, pastatyto Andojos salos smaigalyje, atgręžtame į Atlantą, iki gerų žūklės vietų – keli kilometrai

 

Žūklavietės ranka pasiekiamos

 

Andenes uostas, apjuostas dvigubu molų barjeru, kuriame yra dveji vartai, oro kuriuos galima išplaukti tiesiog į atvirą vandenyną ir leistis bet kurią kryptimi trumpiausiu keliu. Vartai pasirenkami priklausomai nuo bangavimo stiprumo ir vėjo krypties. Antra, dugno reljefas, lyg tyčia sukurtas laikytis žuvų tuntams, driekiasi vos ne už uosto vartų. Todėl artimiausios tinkamos rimtų žuvų meškeriojimui vietos driekiasi vos už trijų kilometrų nuo „Nord Fish“ prieplaukos, prie kurios švartuosimės, kai grįšime su laimikiu. Norvegijoje jau pabuvoję meškeriotojai žino, kad dauguma žvejybos laivų prieplaukų glaudžiasi fiordų gilumoje, todėl plaukti iki atviros jūros tenka kelioliką kilometrų, o tai – laiko gaišatis ir papildomos brangių degalų sąnaudos. Be to, išvykai reikia visos dienos, jei rytą vėjas įsismarkuoja, nėra ko nė galvoti apie reisą, nes jam paprasčiausiai pritrūks laiko, o iš Andenes uosto gali leistis į jūrą ir popiet, jei tik oras pasitaisys, nes reikiamos vietos pasiekiamos per pusvalandį.  

 

DSCF7340

Išplauką iš Andenes uosto supa povandeninės uolos, kurių dauguma pažymėta navigaciniais ženklais

 

Pirmieji bandymai

 

Pirmoji meškeriojimo diena nepažįstamoje jūros akvatorijoje – paprastos žvalgytuvės, kurios nedaug kuo skiriasi nuo tradicinio meškeriojimo pilkeriu. Šios masyvios vertikalios eigos blizgės, kurių masė siekia kilogramą, geriausias žvalgytuvių instrumentas. Tiesa, Andoy salos akvatorijoje, kaip netrukus paaiškėjo, retai reikalingas sunkesnis nei 300 g pilkeris, nes gelmės, kuriose laikosi didžiausi žuvų tuntai svyruoja nuo 20 iki 60 m. Žvalgytuvėms tinkamiausias instrumentas - pilkeris, suporuotas su trijų papildomų masalų, imituojančių krevetes, unguriukus arba sepijas, virtine, vienas veiksmingiausių masalų – dažnai pasitaiko, kad vienu metu užkimba trys, o kartais ir keturios žuvys.

 

DSCF7767

Pirmajai UAB „Fanatikai“ direktoriaus Virginijaus Lukoševičiaus sugautai menkei įkelti į katerį prireikė kablio

 

Dažniausiai pilkerius griebia įvairių rūšių menkės, todėl per trumpą laiką, dreifuojant nuo vieno sėkliaus prie kito, galima gana greitai išsiaiškinti, kur laikosi šių žuvų tuntai. Tai mes ir darome, negalėdami pasisotinti nepaliaujamu kibimu, kurį mūsų krašte patirti šiais laikais galima labai retai. „Taškus“, kur kibimas ypač geras arba užkimba kažkas įsidėmėtino, žymime elektroniniame jūros žemėlapyje – locijoje, kuri įdiegta katerio navigacijos prietaiso atmintyje. Šis prietaisas – daugiafunkcis: matuoja gylį, rodo dreifo greitį, fiksuoja gelmėje esančias žuvis, dugno reljefą. Be tokio navigatoriaus meškeriojimas jūroje šiandien neįsivaizduojamas, todėl pirmąsias žvalgytuves apiplaukėme didelius akvatorijos plotus ir pasižymėjome, kokiuose kvadratuose kimba menkės, tačiau jūroje viskas gana greitai kinta, o žuvų migracijas ypač lemia atoslūgiai ir potvyniai. Tad nežinia ar kitą dieną, kai vanduo ims slūgti, pažymėtuose „taškuose“ žuvys kibs taip pat noriai, tačiau „taškai“ paprastai būna ties sėkliais ir povandeniais šlaitais, kurie - svarbiausias orientyras ieškant žuvų susitelkimo vietų.

 

Jūrlapyje tokie dugno ypatumai atsispindi tik hipotetiškai, nes jame žymimos linijos, jungiančios vienodoje gelmėje esančius dugno taškus. Faktiškai – tai didesnis ar mažesni povandeniniai šlaitai, ties kuriais mėgsta laikytis tam tikrų rūšių žuvys, pavyzdžiui, menkės ir purpuriniai ešeriai, o štai otai laikosi ten, kur šalia didelės gelmės yra palyginti sekliai plytintys lygaus dugno plotai, vilkžuvėms labiausiai patinka palyginti lygaus, tačiau raižyto dugno ruožai, nes plyšiai uolose – pamėgtos jų slėptuvės.

 

DSCF7725

Kadangi visiškai šalia Andojos salos prateka Golfo srovė, čionykščiuose vandenyse vasarą ganosi daugybė banginių, kurių stebėti suvažiuoja turistai iš visos Europos, o juos į vandenyną gabena specialūs laivai

 

Pirmas dreifas

 

Plaukiame į atvirą jūrą, kol Andenes uosto švyturio siluetas ne didesnis už plunksnakotį. Echolotas rodo, kad po kateriu - maždaug 50 m gelmė, tad išjungiame variklį ir imame dreifuoti. Tiesa, nepakanka vien išjungti variklį ir nugramzdinti pilkerį su masalų virtine – būtina įsitikinti, kad kateris dreifuos palei tokią dugno reljefo vietą, kur, pavyzdžiui, yra povandeninis šlaitas, kaip magnetas traukiantis žuvis, o masalai plauks palei jį. Kitas variantas – dreifuoti taip, kad pamažu būtų priartėta prie kylančio kelioliką ar keliasdešimt metrų nuo dugno sėkliaus.

 

DSCF7370

Pirmąją sugautą menkę būtinai reikia įamžinti

 

Kitas perspektyvus variantas – dreifuoti taip, kad masalai plauktų nuo sėkliaus į gelmę.Variantų daug, visų jų neišvardinsi, todėl orientuotis reikia vietoje ir pasirinkti optimaliausią. Mūsų pasirinktas dreifo maršrutas vedė kaip tik link trisdešimties metrų gelmėje esančio sėkliaus. Kai kateris ima siūbuoti nuo šono, tai pakildamas porą metrų ant bangos, tai atsidurdamas tarpubangyje, ypatingai aktyviai kilnoti meškerykočio nereikia. Masalai ir taip šauna į viršų, o paskui sklendžia į gelmę. Svarbiausia, kaip sako, patyrę šiaurės platumų meškeriotojai, „jausti dugną“, o tai reiškia, kad pilkeris turi juntamai kartkartėmis dunkstelti į dugną. Vadinasi, masalas plaukia toje zonoje, kur labiausiai tikėtinas kibimas.

 

DSCF7379

Pirmąją dieną menkės ypač aktyviai sverdavo „Behr“ pilkerį, dekoruotą... vaivorykštinio upėtakio spalvomis

 

Laukiant pirmojo kibimo, apninka dvejonės, ar pasirinktas tinkamas pilkeris? Bet visos abejonės išsisklaido, kai pajunti ryžtingą grybštelėjimą, paskui įnirtingesnį, po kurio meškerykotis dažniausiai sulinksta, o beveik piršto storio jo viršūnėlė ima linkčioti lyg gyva. Norint ištraukti iš didelės gelmės žuvį naudojama taktika, kurią meškeriotojai žargoniškai vadina „pumpavimu“. Užkibusi žuvis stipriu meškerykočio galingo meškerykočio mostu truktelima porą metrų aukštyn, tada meškerykočio viršūnėlė nuleidžiama iki vandens, o laisvas valas, greitai sukant ritę, suvyniojamas. Bet pirmoji užkibusi žuvis, kurią ištraukiau - menkė, iš akies sprendžiant, sverianti 4-5 kg, stvėrusi klasikinį geltonai rausvos spalvos „Behr“ pilkerį (masė – 300 g). Žvalgytuvėms toks laimikis – visai neblogas ir bus skirtas vakarienei. Bet svarbiausia, kad pirmas kibimo taškas užfiksuotas. Beveik tuo pat metu ir kitiems trims mūsų ekipažo nariams užkimba panašaus dydžio menkės, o tai rodo, kad šią vietą pamėgusios daugiausiai šios rūšies žuvys.

 

Nekeičiame krypties

 

Menkių kibimai netrukus tampa retesni, o priežastis aiškiai matyti katerio navigatoriaus ekrane – katerio dreifo kryptį rodanti strėliukė rodo, kad vis labiau tolstame nuo sėkliaus. Už jo - gilesnis ruožas, kuriame, matyt, gerokai mažiau žuvų, tačiau dreifo krypties nutariame nekeisti, nes locijoje ryškėja gana didelis seklesnis plotas, esantis už poros kilometrų ir besidriekiantis 20-25 m gelmėje, kurioje pagal „Nord Fish“ ekspertų, konsultuojančių į Andoy salą atvykstančius meškeriotojus, tikinimus vasarą mėgsta medžioti šiaurės platumų otai. Maždaug toje vietoje, į kurią mus dabar neša bangos ir tėkmės, šiemet sumeškeriotas 195 kg sveriantis otas. Tikintis tokio galiūno kibimo, reikia ne tik paimti galingesnį įrankį, bet ir užmesti kito tipo masalą.

 

DSCF7409

Juodadėmių menkių – pikšų paprasčiausiu pilkeriu galima prigaudyti per porą valandų kelias dėžes

 

Otai, vietinių ekspertų teigimu, dažniau stveria ne pilkerius, o stambius guminukus arba masalines žuveles. Žuvelių nepasirūpinome, tačiau

20-30 cm guminukų mūsų žūkladėžėse nestinga. Tad pakeičiu masalą, bet kolegos nespėja to padaryti, nes praktiškai visiems priartėjus prie 25 m gelmės ribos iškart užkimba po žuvį, o Virginijui Lukoševičiui, kuris plukdo pilkerį, sukomponuotą su papildomų masalų, imituojančių nedidelius kalmarus, virtine, matyt, užkimba iškart kelios. Be jokios abejonės, tai ne otai. Kai pirmoji žuvis pasirodo paviršiuje, pasirodo, jog tai – maždaug 2-3 kg juodadėmė menkė. Tad antras pažymėtas elektroninėje locijoje taškas mums primins, kad čia galima sugauti stambių juodadėmių menkių, kurias šiaurėje vadina pikšomis.

 

DSCF7765

Žvalgytuvių laimikis keliavo tiesiai į virtuvę, nes visiems ekspedicijos dalyviams labai norėjosi paragauti kepsnio iš ką tik sumeškeriotos menkės

 

Naudinga patirtis

 

Papildomas viliokas

 

Kad jūrinė blizgė pilkeris būtų patrauklesnis, rekomenduojama prie viršutinio žiedelio prisegti specialų „Behr“ vilioką – 8/0-1/0 vienšakį kabliuką, apvilktą spalvingo plastio vamzdeliu. Toks viliokas ne tik padidina kibimo tikimybę, bet ir padeda patikimiau pakirsti stambų laimikį.

 

Picture 5054

 

Malonios smulkmenos

 

Kad ir kaip kibtų žuvys, tačiau po dešimties valandų, praleistų balansuojant ant bangų supuojamo katerio denio, vien ant suolelio prisėsti nepakanka, todėl pašėlusiai nudžiungi, kai, įplaukus pro Andenes uosto vartus, pamatai prie “Nord Fish” prieplaukos autobusėlio, kurį atsiuntė paslaugūs šeimininkai siluetą. Po dešimties minučių esame jau valgomajame ir greituoju būdu kepame kvepiančią jūros gelmėmis menkę.

 

DSCF7469

Plaukimo į žūklės plotą akimirka

 

Sutikite, kad išvykoje į šiaurės platumas, kur pusę metų čia trunka poliarinė diena praktiškai nesiskiria nuo nakties, visavertis poilsis būtinas, o jis neįsivaizduojamas be minimalaus komforto lygio. „Nord Fish“ stovykla kiekvieną čia atvykusį apgaubia malonia atmosfera, susidedančia iš tūkstančio malonių smulkmenų ir užtikrinančių tą reikiamą komfortą. Esu lankęsis ne vienoje meškeriotojų stovykloje ir galiu jus užtikrinti, kad daug kur pasigedau to, ką radau čia.

 

Pirmiausiai, nereikia rūpintis aprangos džiovinimu – parvykęs tiesiog nusirengi ir palieki drabužius kaboti specialioje šildomoje patalpoje, o, vykdamas meškerioti, randi juos sausutėlius. Antra, laimikį palieki tikra to žodžio prasme pramoninio tipo šaldiklyje, kur jis akimirksniu sušąla į ledą, ir tau nereikia apie jį galvoti iki pat išvykimo dienos. Trečia, užsimanęs išsirūkyti žuvies, gauni savo žinion puikią lietuvišką rūkyklą. Žodžiu, apgalvota kiekviena smulkmena, įskaitant vežimėlį, kuriuo laimikis gabenamas į erdvią skrodimo patalpą. Na, o kai įžengi į apartamentus, kuriuose keturiems žmonėms skirti du miegamieji su dviem dušais, bei valgomasis su virtuve, komentarai nebereikalingi.

 

DSCF7456-2

Jūrinė vėgėlė, keliama iš šimtmetrinės gelmės, sukasi kaip vijurkas ir supinklina meškerės masalų montažą taip, kad jį dažnai tenka išmesti

 

Visų šių malonių smulkmenų, kuriomis pasirūpina šeimininkai, tikslas vienas – sutaupyti brangų išvykos laiką, kurio taip reikia poilsiui. Bet kad ir kaip norėtum sudėti bluostą po gardžių šviežutėlės žuvies patiekalų ragavimo, reikia aptarti rytdienos planus, o tai padaryti padeda dar viena svarbi smulkmena – detalus Andenes uosto apylinkių žemėlapis, kuriame nurodyti jūros gyliai, kabantis šalia stalo šešis asmenis talpinančiame valgomajame. Tad visa akvatorija prieš akis ir galima planuoti visas galimas versijas. Kadangi, Sauliaus Pelėdos, kuris meškeriojimo Andenes apylinkėse ypatumus tyrinėja jau antrą sezoną, teigimu, mums sekasi ir trečią dieną iš eilės žadamas oras – laivybinis, nutariame tuo pasinaudoti ir plaukti į ruožą, kuris yra kiek toliau ir kur driekiasi 70-200 m gelmėje vingiuojantis dugno šlaitas. Miegas po emocingos dienos nusineša į sapnų karalystę ir visiškai nesvarbu, kad naktis už lango niekuo nesiskiria nuo dienos.

 

Įrankių ypatumai

 

Jau minėjau, kad iki žuvingų vietų Andenes uosto apylinkėse plaukiama vos kelis kilometrus, o didžioji gelmė prasideda tik pora kilometrų toliau. Tad laiko, reikalingo pasiekti numatytą Norvegų jūros rajoną, skirtumas nežymus. Po greitų pusryčių autobusėlis nugabena į prieplauką ir po ketvirčio valandos, jau esame atviroje jūroje. Mums labai rūpi sugauti purpurinį jūrinį ešerį, pagrįstai laikomą vienu šiaurės delikatesų, o šios žuvys laikosi didelėje gelmėje. Andojos salos apylinkės tarp norvegų meškeriotojų pelnė puikią reputaciją ir garsėja kaip stambių purpurinių ešerių žūklavietė. Jūrlapis išstudijuotas išvakarėse, tad reikiamą tašką pasiekiame taip pat labai greitai. Echolotas rodo beveik šimtmerinę gelmę.

 

Čia meškerojant prireiks ričių, talpinančių nemažiau kaip 300 m valo. Anksčiau meškeriotojams tekdavo įsigyti rites, kurių gabaritai šiuolaikinį meškeriotoją stebina, tačiau čia nieko nuostabaus – meškeriotojai naudodavo vienagyslį valą, o dabar jūrinėje žūklėje naudojamas pintas valas, atlaikantis žymiai didesnes apkrovas nei vienagyslis. Pavyzdžiui, jei pintas 0,24 mm valas atlaiko maždaug 30 kg apkrovą, tai tokio pat tvirtumo yra beveik trigubai storesnis 0,60 mm vienagyslis. Tad anksčiau ritės turėjo būti trigubai talpesnės. Be to, tekdavo naudoti ir sunkesnius masalus, nes, kuo storesnis valas, tuo didesnį vandens pasipriešinimą jis patiria. O tai reiškia, kad masalas dreifo metu greičiau atsiplėšia nuo dugno ir ima kilti link paviršiaus. Dabar, norint meškerioti 100 – 200 m gelmėje nevėjuotu oru, visiškai pakanka 300 – 350 g pilkerio, o kai pučia vėjukas ir dreifas – greitesnis, pakaks 400 -450 g masalo.

 

Dreifas dreifui nelygu

 

Šiandien bangavimas nedidelis, vandens paviršių šiaušia taikūs raibuliai, o kateris tai pakyla, tai leidžiasi slysdamas nuo vilnių, kurios atlinguoja iš atviro vandenyno, kuprų. Žodžiu, sąlygos idealios. Tačiau dabar lieka paskutinė smulkmena – nustatyti dreifo kryptį, o ji, beje, ne visada priklauso nuo vėjo krypties. Atviroje jūroje juntamos stiprios tėkmės, tad dažnai vėjas pučia į vieną pusę, o kateris dreifuoja į kitą. Šį kartą mums pasiseka, nors dreifo kryptis su vėjo kryptimi nesutampa, tačiau tėkmė mus neša reikiama kryptimi ir tai reiškia, kad dreifo marštutas beveik sutampa su povandeninio šlaito kontūru. Tad mūsų laukia ilgas dreifas. Ką jis atneš?

 

Kai variklis išjungiamas ir kateris ima dreifuoti, aplink laivą ant vandens paviršiaus sutupia dešimtys kirų, albakorų ir kitų jūros paukščių, kurie kantriai laukia, kol į jūrą iškris koks kąsnelis. Bet dabar mums tai mažai rūpi, nes ričių būgneliai zvimbia kaip pašėlę, kai masalai grimzta į didelę gelmę. Štai pilkeriai stukteli į gruntą, tada reikia šiek tiek pavynioti valą, kad masalas plauktų kiek aukščiau dugno, nes tokiose vietose – daug klastingų kliuvinių.

 

Ešerio medžioklė

 

Kol pilkeriai imitavo į maždaug 90-100 metrų gelmę nuklydusias silkes, pasitaikydavo vienas kitas kibimas. Dažniausiai godus ir ryžtingas, todėl žuvys praktiškai kiekvieną sykį pasikirsdavo pačios, o tada tekdavo jas pumpuoti iš gelmės ir gaišti laiką. Dažniausiai pasitaikydavo 5-6 kg menkės.

Kai gelmė padidėjo iki pusantro šimto metrų, tie reti kibimai visiškai liovėsi. Atrodė, kad masalai vartaliojasi vakuume, o tai šiaurės platumų vandenyse paprasčiausiai neįprasta. Jei ties kuria nors perspektyvia vieta – sėkliumi, šlaitu – nėra trofėjinių laimikių, tai čia visada patruliuoja įvairių rūšių vidutinio dydžio menkės. Kur dingo žuvys? Nejaugi purpuriniai ešeriai, priešingai prognozėms, nesilaiko ties šiuo šlaitu, kuris tiesiog idealiai tinka jų buveinėms?

 

Nudreifuojame dar maždaug kilometrą ir „Lucky Fisherman“ ekspedicijos ekipažą apninka anaiptol ne optimistiškos dvejonės, kad pasirinkome netinkamą vietą, kai visus meškerykočius supurto karštligiškų kibimų liūtis. Bet patikimai užkimba tik viena žuvis. Gelmė šioje vietoje beveik 200 metrų, tad, kol laimikis ištraukiamas, praeina 3-4 minutės. Tai iš tiesų, stambus purpurinis ešerys. Vadinasi, vis dėlto buvome pataikę atplukdyti masalus tiesiai į būrį. Tad tikimės, kad šiame gelmių pakriaušyje patruliuos dar vienas dygliuotų ešerių tuntas, tačiau praeina valanda, pusantros, katerį tėkmė atneša iki taško, už kurio prasideda į puskilometrinę gelmę krentantis šlaitas, o mūsų viltys neišsipildo.

 

DSCF7436

Purpurinis ešerys, kurį sugavo V.Armalis, svėrė beveik tris kilogramus

 

Nelauktas laimikis

 

Ilgas dreifas suėdė beveik visą dieną, todėl sukti į kitą jūros kvadratą jau nėra prasmės ir mes toliau dreifuojame, nors gelmė po kateriu jau viršija 200 metrų. Tegu tai bus eksperimentas, kurį atliksime ne savo noru, o spaudžiami aplinkybių. Gelmė dar padidėja, tad tenka nuo ritės vėl nuvynioti valo. Galva svaigsta kai pagalvoji, kad mūsų masalai dabar vartosi amžinos prieblandos zonoje, kurioje gelmė beveik tokia pati kaip giliausioje Baltijos vietoje.

 

Kadangi per pirmąsias dvi dienas kaip spėjome įsitikinti, kad Sauliaus Pelėdos patikinimai, jog žuvis ties Andojos krantais laikosi sąlyginai nedidelėje gelmėje, praktiškai niekas iš mūsų nesitiki, kad kažkas toje prieblandos zonoje užkibs. Todėl atgarsus grybšnis, sulenkęs meškerę vos ne perpus, toks netikėtas, kad pirmomis akimirkomis pamirštu sukti ritės rankenėlę. Bet į realybę grąžina įkyrus kaip žadintuvo skambutis ritės valo nuslydimo mechanizmo zyzimas. Žuvis vynioja nuo būgnelio valą kaip niekur nieko. Staiga man pasivaidena, kad zyzimas tapo dvigubai garsesnis, tačiau žvilgtelėjęs į paskuigalį suprantu, kad tai „užgrojo“ dar vieno mūsiškio ritė.

 

Ne taip paprasta iš tokios gelmės „išpumpuoti“ stambią žuvį, tuo labiau, kad ji rodo stebėtiną jėgą. Be to, pašėlusiai norisi pamatyti, kas tokioje didelėje gelmėje užkibo. Kai vargais negalais, stingstančiais nuo įtampos pirštais, kaip teigiama vienoje „Hiperbolės“ dainoje, pavyksta pakelti užkibusį laimikį į paviršių, išvystame nepažįstamą žuvį – galva primena menkės, tačiau siauresnė ir ilgesnė, kad tai menkinių šeimos žuvis, liudija tik ant apatinio žandikaulio užsirietęs „ūsas“, žuvies kūnas taip pat ilgesnis ir labai raumeningas, o pelekų krašteliai papuošti skaisčiai baltu apvadu. Kai įžiūriu tą ypatumą prisimenu, kad mačiau šią žuvį vieno Norvegiško žurnalo puslapyje – tai giliavandenė menkė, vadinama „molva“. Plėšrūnė, gyvenanti tokiose pat gelmėse kaip ir purpuriniai ešeriai. Stebuklas, kad mums pavyko sugauti tokią žuvį. Ir dar ne vieną, o iškart dvi – 9 ir 12 kg. tai stambūs egzemplioriai, nes rekordinė „molva“, kurią pernai sugavo šiaurės platumose mūsų tautiečiai sverė 30 kg. Gaila, kad jie šio rekordo neužregistravo.

 

DSCF7467-2

Pirmoji sugauta molva svėrė 12 kg

 

Laimikio degustacija

 

Ne paslaptis, kad tokios ekspedicijos metu rūpi ne tik sugauti trofėjinį laimikį, bet ir paragauti kepsnių iš šviežutėlės šiaurės platumų žuvies. Iš pradžių ragavome įvairius kepsnius ir žuvienės, tačiau, kai ketvirtąją dieną mūsų laimikio dėžėje atsidūrė labai įvairių rūšių žuvų – otas, pikša, molva, saida, kelių rūšių menkės, nutarėme surengti degustaciją ir paragauti, kuri šiaurės platumų žuvis gardžiausia rūkyta. Juoba, kad turėjome atsigabentą šaltkrepšyje tuziną skardinių alaus, kurio tokiais degustacijai tikrai turėjo užtekti. Žuvis „Nord Fish“ stovyklos rūkykloje, beje, tikrai pagamintoje Panevėžyje ir atgabentoje į Andoją, išrūkyti mums padėjo gidas Valdas Pelėda. Na, o kai auksine luobele pasidengusios žuvys buvo iškeltos iš rūkyklos ir sudėtos į dubenis, ėmėmės ragauti. Ir visi sutartinai nutarėme, kad išskirti kurią nors vieną sunku, netgi atsižvelgiant į tai, kad favoritas tikrai turėtų būti otas. Tačiau tiek menkės, tiek molva, tiek saida tirpte tirpo burnoje. Gal tik vienintelė pikša pasirodė kiek sausesnė už kitas. Tad ji ir tapo ausaidere, tačiau šis sprendimas – sąlyginis. Jei būtumėm ragavę tik pikšą, jį būtų pasirodžiusi fantastiniu delikatesu. Matyt, puikų skonį sąlygoja tai, kad visos rūkytos ir ragautos žuvys buvo šviežutėlės. Kaip dabar priimta sakyti – Nulis kilometrų, tai yra, čia pat sugautos ir čia pat patiektos ant stalo. Tai ir yra svarbiausia sąlyga. Tvirtai galima sakyti, kad galimybė padegustuoti šiaurės žuvų ir sužinoti, koks yra jų tikrasis skonis – dar vienas stimulas vykti į tokį žūklės turą.

 

Picture 6930-7694

Taip atrodė degustacijos stalas su rūkyta žuvimi

 

Informacinis minimumas

 

Kai gaudai žuvis nepažįstamoje žūklavietėje, visada praverčia geras patarimas ir reikiama informacija apie galimybes sugauti vienokios ar kitokios rūšies žuvis. “Nord Fish” meškeriotojų stovykloje, įsikūrusioje Andojos saloje tokią neįkainojamą informaciją gauni kasdien, nes gidai fiksuoja vietas, kur sugauti stambūs laimikiai, kokių būta meteorologinių sąlygų, kokiais masalais ir kokioje gelmėje jie sugauti. “Lucky Fisherman” ekspedicijos ekipažui ši informacija tapo neįkainojama gaudant geidžiamiausią šiaurės platumų laimikį – gigantišką otą, galintį pasiekti kelių metrų ilgį ir pustrečio šimto kilogramo masę, ir padėjo sutaupyti aibę laiko, kuris būtų ištirpęs paieškoms.

 

DSCF7334

Andenes uostelio švyturys – puikus orientyras

 

Ėdrūnų „stalas“

 

Ketvirtosios ekspedicijos į Andojos vandenis dienos rytas išaušo ramus, nors sakyti, kad jis išaušo galima tik sąlyginai, nes poliarinės dienos sąlygomis skirtumo tarp šviesiojo ir tamsiojo paros meto beveik nėra. Tad orientuotis reikia pagal laikrodį. Aštuntą ryto mūsų ekipažas - jau esame, kuris atsišvartuoja nuo „Nord Fish“ prieplaukos. Išplaukiame iš Andenes uosto per patį atoslūgio piką. Vanduo nukritęs maždaug du metrus ir apsinuoginusios krantinės rėžte rėžia akis rūdžių spalvos juosta, rodančia, kiek atslūgo vanduo, o už uosto vartų tai šen tai ten išnyra tarpubangyje rudais dumbliais apžėlusios uolų kupros, kurios per potvynį būna panirusios po vandeniu.

 

DSCF7294

Rūdžių spalvos dumblių juosta ant priekrantės akmenų, rodo, kiek per atoslūgį nukrito vandens lygis

 

DSCF7398-2

Pirmąjį otą pilkeriu sugavo V.Lukoševičius

 

„Silvercreek Anwor 215” lengvai skrieja tingiomis vilnimis. Kai jūra rami, galima išvystyti smagesnį greitį, todėl po ketvirčio valandos esame otų kibimo „taške“, kurio koordinates nurodė „Nord Fish“ gidai. Vakar čia atlikome žvalgytuves ir sugavome pirmą otą. Pirmajam laimė nusišypsojo Virginijui Lukoševičiui. Tiesa, vietos masteliu egzempliorius – vos „imamas“ ir siekia septynis kilogramus. Echolotas rodo, kad po kyliu – keturiasdešimties metrų gelmė. Dugno reljefas – gana lygus, tačiau už poros kilometrų gelmė sumažėja iki 25 metrų. Joje plyti maždaug kilometro skersmens lygus „stalas“. Čia laikosi daug smulkios žuvies, todėl tokius „stalus“ lanko nepastebimai atsliūkinantys iš gelmės šiaurės otai. Šiandien, tikimybė, kad mūsų masalai paklius į otų akiratį, labai didelė, nes „Nord Fish“ meškeriotojų stovyklos gidai patikino, kad geriausias šių žuvų gaudymo laikas – būtent atoslūgio pikas.

 

Masalų įvairovė

 

Pakeliui trumpam stabtelėjome virš laminarijų plantacijų, plytinčių maždaug dvidešimties metrų gelmėje. Čia lengvais „speedjig“ tipo masalais, kurių masė 100 – 120 g, prigaudėme kibiraitį ledjūrio menkių – saidų jauniklių, nes pasitaiko, kad otai nesusivilioja stambiais guminukais, kurių masė kartu su galvakabliais – 400 – 500 g, nors jie dabar laikomi visuotinai pripažintu šiaurės ėdrūnų masalu, o tada lieka vienas variantas – vilioti juos masaline žuvele, kurią vėlgi tik sąlyginai galima taip vadinti, nes masalui naudojamų saidų jauniklių masė – 0,7-1 kg. Kolegos, tiesa, mano pozicijos nepalaikė ir pasirinko guminukus, nes, jų manymu, šie masalai tokie tikroviški, kad otai jų neskiria nuo natūralių, o dėl tikrumo sunkiasvorius guminukus galima apipurkšti atraktantu skleidžiančių skumbrės aromatą, kuris gigantiškas keptuves primenančioms žuvims išsklaidys bet kokias abejones.

 

Kad galimybės sugauti otą būtų didesnės, šiandien naudoju specialų natūralaus masalo plukdymo montažą, susidedantį iš 270 g svarelio su dviem auselėmis, iš kurių viena skirta prisegti jį prie valo, o prie kitos pritvirtintas plieninis pavadėlis su 10/0 dydžio trišakiu, dar vienas toks pat trišakis ir 12/0 vienšakis kablys. Kolegos savo masalus iškart gramzdina į gelmę, o man dar reikia užverti ant kabliukų masalinę žuvelę. Vienkablis įsmeigiamas į masalo apatinę žiauną, o jo geluonis kyšo išorėje, vienas trišakis – į masalo galvą iš viršaus, o prie pavadėlio pritvirtintas trišakis – į pauodegę. Ritė suzvimbia, kai masyvus svarelis ima vilkti masalą į gelmę, valas vyniojasi dideliu greičiu ir netrukus gramzdas stukteli į dugną. Tada įjungiu ritės stabdį, pareguliuoju valo nuslydimo mechanizmą, kad jis nebūtų pernelyg priveržtas, nes otas gali nutraukti net ir 0,40 mm skersmens pintą valą.

 

DSCF7851-2

Plukdydamas guminuką aukštesniame vandens horizonte, R.Burba sugavo 11 kg sveriančią ledjūrio menkę, kuri jau laikoma trofėjiniu laimikiu

 

Šliaužiantis masalas

 

Natūralų masalą, kuriuo viliojami otai, reikia plukdyti taip, kad jis šliaužtų dugnu arba, blogiausiu atveju, palei pat dugną. Retkarčiais masalas turi pagulėti kelias sekundes ant dugno, paskui šoktelti ir paplaukti tolyn. Paskui vėl pauzė. Ir taip, kol baigsis žūklės plotas, kur yra tikimybė, kad ledjūrio menkute susigundys otas. Šiandien dreifuojame lėtai, todėl masalą plukdyti galima tiesiog idealiai. Dreifuojame jau maždaug kilometrą, tačiau kol kas mums užkibo tik menkės, iš kurių viena devyniakilograminė.

 

Tačiau labiausiai kol kas pasisekė Romui Burbai, kuris kilstelėjęs sunkiavosrį guminuką į aukštesnį vandens horizontą, staiga pajuto tokį smūgį, nuo kurio sulinko drūtas jūrinis meškerykotis. Po dramatiškos kovos į katerį buvo įkelta per 11 kg sverianti ledjūrio menkė – saida. Šios žuvys labai veržlios ir atkaklios kovotojos, todėl trofėjinių laimikių gaudyti į Norvegijos vandenis atvykstantys meškeriotojai, o tokiais save laiko ir „Lucky Fisherman“ ekspedicija, praminė saidas ledjūrio tunais. Beje, per dešimtį kilogramų sverianti ledjūrio menkė jau laikoma trofėjiniu laimikiu. Tad mūsų kolegai nusišypsojo sėkmė. Tai kol kas didžiausias šios dienos laimikis. Tačiau išplaukėmė gaudyti otų, todėl toliau „traluojame“ priedugnę.

 

DSCF8006

Gaudant otus dažnai netikėtai užkimba labai stambios menkės, kurios, matyt, taip pat mėgsta tuos pačius medžioklės plotus

 

Ypatinga taktika

 

Po kelių minučių Virginijus Lukoševičius vėl traukia eilinę menkę, aiškiai raukydamasis, kad toks laimikis, neįeinantis šiandien į mūsų planus, atitraukia nuo svarbiausio tikslo. Beveik tuo pat metu pajutau, kad meškerykotis suvibravo, lyg kas būtų perleidęs per jį silpną elektros srovę. Pasak „Nord Fish“ meškeriotojų stovyklos gidų, taip dažniausiai elgiasi otas, aptikęs natūralų masalą. Tačiau jis neskuba grobio ryti, o laiko pastvėręs ir geležiniais žandikauliais „smaugia“, kad tas išleistų paskutinį kvapą. Šis procesas trunka gana ilgai.

 

Net kelias minutes otas gali lamdyti masalo šonkaulius, todėl labai svarbu, kad žuvis nepajustų apgaulės, ar tiesiog nuo pernelyg stipraus trūktelėjimo tas neišsprūstų ėdrūnui iš nasrų. Kai pajuntamas tas vadinamasis „virptelėjimas“ būtina nedelsiant atpalaiduoti ritės būgnelio fiksatorių, kad valas laisvai vyniotųsi nuo būgnelio. Kas kelioliką sekundžių būgnelis prispaudžiamas nykščiu ir pasitikrinama, ar „vibravimas“, kurį sukelia masalą traiškantys oto žandikauliai, dar juntamas. Kai vieno tokio valo pristabdymo metu pasijaučia, kad tasai įsitempė stipriau nei paprastai, dar šiek tiek luktelėjus, kokias 15-20 sekundžių, galima bandyti pakirsti, prieš tai tvirtai suėmus meškerykotį ir įjungus ritės stabdį, bet tikrumo dėlei galima dar luktelti. Retai pasitaiko, kad otas paleistų nusižiūrėtą grobį. Todėl, kai valas įsitempia, pakertu ir iškart drūtas meškerykotis, kuriuo galima plukdyti 800 g masalus, sulinksta kaip šapas, o mažojo piršto storio viršūnėlė linkčioja tokiu tempu, kad akyse sumirga. Vadinasi, užkibo.

 

Įnirtingas priešinimasis

 

Meškerykotis purtyte purtosi. Nekyla jokių abejonių, kad užkibo ne menkė, o valas įsitempia kaip styga. Tenka dideliu tempu sukti ritės rankenėlę ir bandyti nuvarginti žuvį. Bet viena yra pasakyti, o kita - padaryti. Jau geras penkias minutes ritės terkšlė zvimbia, o užkibęs otas nerodo jokių nuovargio žymių. Kada pavyks pakelti nenurimstantį priešininką į paviršių? Galima tik spėlioti ir toliau sukti ritės rankenėlę, kas kartą kilstelint žuvį stirpiu meškerykočio truktelėjimu po metrą kitą į aukštesnį horizontą.

 

Laimei valas kol kas atlaiko apkrovas, o žuviai nepavyksta nusigauti iki jai vienai žinomų slėptuvių, kur yra aštriabriaunių uolų. Tad neblėsta ir viltis, kad pagaliau pavyks pamatyti, kas iš tikrųjų užkibo? Į laikrodžius nežiūrime, tad niekas ir negali pasakyti, kiek laiko praėjo, kol pagaliau gelmėje subaltuoja platus oto pilvas. Bet iki žuvies dar ne mažiau kaip dešimt metrų, nors atrodo, kad ji ranka pasiekiama. Šią optinę apgaulę sukelia vandens skaidrumas, o meškerykotis tuo metu vėl sutrata nuo oto smūgių, kol pagaliau otas išsikvepia ir kuriam laikui jo priešinimasis silpsta. Didžiulė keptuvė išsitiesia vandens paviršiuje, pailsusi, bet tai apgaulinga vizija - ji tuojau sukaups jėgas naujam šuoliui.

 

DSCF7803

Šį otą dienoraščio autorius suviliojo masaline žuvele

 

Vienintelė išeitis – užkabinti otą kabliu ir įkelti į katerį kol jis neatsikvošėjo. Laimei, šią procedūrą atlikti pavyksta sklandžiai. Otas kaip pašėlęs plaka galinga uodega denį, tačiau jo reakcija – pavėluota. Apžiūrinėjam ir sveriam laimikį – 12 kg, tačiau jam toli iki rekordinių egzempliorių. Stebina pašėlusi oto galia ir sugebėjimas priešintis iki pat galo. Jei palyginti nedidelis otas sukėlė tokias batalijas, tai kokią jėgą gali pademonstruoti 195 kg egzempliorius, kuris šiemet buvo sugautas šalia Andenes uosto. Beje, maždaug toje pačioje vietoje, kur mes šiandien meškeriojame.

 

Dreifo pabaiga

 

Kol vyko dvikova su otu, kateris nudreifavo už „stalo“, plytinčio 20-30 m gelmėje ribos, todėl dabar reikia apsispręsti, ar leisimės bangų nešami iki kitos tokios žūklavietės, kuri yra maždaug už poros kilometrų, ar pasuksime atgal ir pakartosime dreifą virš to ploto, kuriame jau kibo otas. Didelė tikimybė, kad jis čia medžioja ne vienas. Po trumpo disputo otų kibimo tema, praktiškai vienbalsiai priimamas sprendimas dreifą pakartoti. Kateris apsisuka ir po dešimties minučių, masalai vėl grimzta į stingdančią gelmę, kurioje prigludę prie dugno savo grobio tyko šiaurės platumų otai.

 

Pirmasis kibimas nutinka jau po kelių minučių. Ir šį kartą otas susidomėjo masaline žuvimi, velkama dugnu. Ne mažiau kaip penkias minutes leidžiu otui doroti grobį, vis pasitikrindamas ar juntamas tas nenusakomas, silpną elektros išlydį primenantis vibravimas. Po pakirtimo meškerykotis, kuriuo galima plukdyti puskilograminį masalą, pavirsta liauna žilvičio rykštele ir tiesiog raityte raitosi nuo apkrovos, o valas švilpdamas vyniojasi nuo ritės. Baimintis, kad pritrūks jo atsargos, dar nėra reikalo, nes gylis – maždaug 30 m, o valo būgnelyje – 350 m, tačiau po minutės šis įsitikinimas blėsta, nes ritės būgnelis sukasi tokiu pat veržlumu ir visi bandymai sustabdyti žuvį – bergždi.

 

Taip viskas ir baigiasi – valas vyniojasi, iki maudulio petyje suku ritės rankenėlę, tačiau staiga valas atsipalaiduoja. Kai suvynioju valą ir pamatau, kokia išpašyta atkarpa aukščiau trūkimo vietos, viskas tampa aišku. Žuvis brūkštelėjo valą per uolas. Todėl meškeriojant otus, reikia klausyti patyrusių gidų, kurie rekomenduoja naudoti 0,8-1 mm skersmens ir 15-20 m ilgio fluorokarbono pasaitėlius. Jie atsparūs mechaninei trinčiai, todėl šansas, kad atsidursi tokioje situacijoje, kokioje atsidūriau aš, nedidelis. Tenka užsiimti įrankio remontu, o tuo tarpu kolegos susikaupę laukia otų kibimų. Kaip tokiais atvejais maudžia paširdžius, o rankas dreba nuo susijaudinimo, kai matai kitus meškeriojančius, o pats masalo negali užmesti. Kol krapštinėjuosi su įrankiais, kateris nudreifuoja į plotą, po kuriuo plyti maždaug 25-30 m gelmėje plytintis sėklius.

 

Menkių kibimų beveik nebepasitaiko ir jau galvojame, kad reikia „užprogramuoti“ naują dreifą, kai V.Lukoševičiaus meškerykotis staiga sulinksta nuo galingo smūgio. Gal dar vienas otas? Žuvis priešinasi ne juokais, ritės teršklė zyzia kaip pašėlusi, tačiau jos šuolių „braižas“ kiek kitoks nei oto. Kas užkibo? Po kelių minučių vandens paviršiuje pasirodo „Behr“ galvakablį su dvidešimtcentimetriniu guminuku apžiojusi didžiulė galva su retais dantimis – vilkžuvė. Tai pirmoji šios rūšies žuvis užkibusi šioje ekspedicijoje. Kai laimikis jau įkeltas į katerį, apžiūrinėjame primenančią pasakų drakoną, kurios tamsi spalva mūsų akyse ima rausti, o paskui išbala. Pasirodo, taip vilkžuvės reaguoja į pavojų. Virginijus skubiai gramzdina masalą į gelmę, kelis kartus stukteli juo į dugną ir – tuo sunku patikėti – meškerykotis vėl sulinksta nuo galingo smūgio. Šį kartą kibimo braižas mums pažįstamas – be jokios abejonės užkibo vilkžuvė. Antrasis egzempliorius dar stambesnis ir akivaizdiai svers gerokai per 10 kg. Na, o vakare įsitikinome, kad vilkžuvė ne tik rimtas priešininkas, bet ir delikatesas, nes jos kepsnys tirpsta burnoje.

 

DSCF7912-2

V.Lukoševičiui pasisekė paeiliui ištraukti „Behr“ guminuku dvi vilkžuves

 

Vakarykštis „taškas“

 

Penktoji ekspedicijos diena – taip pat palanki reisui į jūrą. Beveik štilis. „Nord Fish“ stovyklos gidai stebisi mūsų sėkme, nes tokius atvejus, kai penkias dienas iš eilės – oras idealus, per metus galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. Vakare priimtas kolegialus sprendimas šiandien plaukti į vakarykštį tašką. Pasiekiame jį per nepilną dvidšimtį minučių ir imamės meškerių. Gelmė po kateriu – 66 metrai, palaipniui ji didės, kol pasieks    

120-130 metrų, o toliau – šlaitas, už kurio jau beveik puskilometrio gelmė.

Audrius Blinstrubas, užmetęs masalą nuo dešiniojo borto, vos suturi po galingo smūgio meškerykotį, nuo kurio netgi nukrenta, neatlaikę tokios apkrovos, keli puošybos elementai. Tikėtina, kad gali būti užkibęs otas.

 

Tiesa, prieš pusvalandį Audriaus užmestą guminuką taip pat stvėrė stambi žuvis, tikėjomės oto, tačiau pasirodė, jog tai per dvidešimtį kilogramų sverianti menkė, kuri nuplėšė pusę gigantiško „herring cutbait“ guminuko. Audrius nepasimetė, pervėrė per masalą pavadėlį, kurio gale trišakis ir išėjo kažkas panašaus į masalo uodegą. Įdomiausia, kad guminuko nuograuža pasirodė tokia pat apetitiška žuvims kaip ir sveikas masalas. Visi suvyniojame meškeres, nes reikalas aiškiai rimtas, o jei jos bus užmestos, žuvis gali suvyti valus į vieną kasą, o tada ne tik laimikis bus prarastas, bet ir įrankiai išeis iš rikiuotės.

 

Kova tęsiasi, meškerykotis toliau egzaminuojamas. Kol kas sunku spėti, kokia bus baigtis. Audrius pagaliau ryžtasi forsuoti įvykius ir ima kelti užkibusią žuvį į paviršių. Pagaliau mūsų žvilgsniai pagauna pirmą akinančiai baltą blyksnį, sužibusį keliolikos metrų gelmėje, kai žuvis, bandydama išsilaisvinti, verčiasi šonu, ir abejonės išsisklaido – taip švytėti gali tik oto pilvas. Kai žuvis jau ant denio, tampa aišku, kad tai didžiausias per „Lucky Fisherman“ klubo ekspediciją į Andojos salos vandenis sugautas otas.

 

DSCF7847-2

Didžiausią menkę mūsų ekspedicijos metu sugavo „Meškeriotojo“ redaktorius Audrius Blinstrubas

 

Gelmė, kurią rodo sonaras, palaipsniui didėja, kol ima siekti 80 m. Beveik tuo pat metu nuo galingo smūgio sulinksta meškerė Virginijaus Lukoševičiaus rankose. Visi skubiai vyniojame meškeres, kad kibimo autorius turėtų operatyvinę erdvę nekliudomas traukti stambų laimikį. Tačiau po atkaklios dvikovos paaiškėja, jog tai – ne otas, o dvidešimtkilograminė menkė, stvėrusi XXL dydžio „Behr“ guminuką. Po šios menkės dar vienas toks pat egzempliorius užkimba Audriui Blisntrubui.

 

Kol kovojama su tais laimikiais, kateris nudreifuoja į plotą, kur gelmė siekia jau 90-100 m. Visų meškerių masalus apipila tikra to žodžio prasme smūgių kruša. Visi keturi įnirtingai sukame ričių rankenėles, kol vis paeiliui ištraukiame po didžiulę stambią vėgėlę. Toliau viskas vyksta pagal tokį pat scenarijų – vos masalas stukteli į dugną, kai jį tuojau pat stveria vėgėlė. Įdomiausia, kad vėgėlės šioje vietoje ypač stambios – tokių, kurios svertų 9-12 kg iki šiol dar nebuvome sugavę. Tad su tokiais rekordiniais laimikiais įsiamžiname. Vėgėlė – labai neparankus laimikis. Ir ne tik todėl, kad jos delikatesines savybes mes lietuviai nelabai vertiname (norvegai – priešingai), bet ir todėl, jog ištraukta vėgėlė dažnai primena rūkyti paruoštą dešrą – ji sugeba apvynioti aplink savo kūną kartais ir dešimtį metrų valo, be to, būtinai, jį supainioja. Tenka ilgai krapštinėtis su masalų montažu, išnarplioti valą, o brangus laikas, per kurį gali užkibti trofėjinė žuvis, eina veltui. Laimei, kai gelmė pasiekia 120 m, vėgėlių kibimas baigiasi. Matyt, atsidūrėme už šių žuvų pamėgto ploto. Tačiau nekimba ir kitos žuvys. Nerizikuojame vėl „užsirauti“ ant vėgėlių, todėl pasukame kiek į šoną. Kito dreifo metu ima kibti menkės, tačiau egzemplioriai vidutiniai, o kepsniui žuvų turime iki soties. Laiko žūklei liko nedaug, reikia sukti link kranto. Stovime ant denio, žvelgdami į akyse augantį Andenes švyturio siluetą, ir kiekvienas galvojame, kad štai ir baigėsi paskutinė ekspedicijos diena, padovanojusi įspūdingų laimikių.

 

Stambaus masalo principas

 

Kokias išvadas parsigabenome iš šios ekspedicijos? Pirmiausia, mūsų ekipažui labai patiko tai, kad viešint Andojos saloje įsikūrusioje „Nord Fish“

meškeriotojų stovykloje nereikėjo gaišti laiko smulkmenoms, dar daugiau pavyko sutaupyti, naudojantis gidų sukaupta informacija, detaliais žemėlapiais. Antra, kad, meškeriojant šiaurės platumose, reikia turėti ne tik aiškų išvykos planą ar bent viziją, bet ir nusitaikyti į trofėjinius laimikius. Kibimas čia – nepertraukiamas, kelių kilogramų menkes galima traukti be paliovos tol, kol ranka iš nuovargio nebepakils, tačiau tikrąjį meškeriojimo „Big Game“ stiliumi pajunti tada, kai ant kabliuko pakliūva retas laimikis arba asmeninio rekordo verta žuvis. Todėl meškeriojant šiaurės platumose, reikia naudoti tvirtus valus ir tinkamus įrankius, o svarbiausia – stambius masalus, kurie gali suvilioti atitinkamą laimikį. Tada jūsų išvyka bus tikrai verta į ją investuotų lėšų ir laiko ir, jei jau rengsitės tokiai išvykai, tai kreipkitės patarimo į „Lucky Fisherman“ klubą ( Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. ). Mielai pasidalinsime patirtimi ir kontaktais. Kadangi dienoraštyje norėta atspindėti įspūdžius ir meškeriojimo eigą, netrukus paskelbsime dar vieną publikaciją, kurioje bus atspindėti „Behr“ jūrinių masalų bei AWA-SHIMA ir AVET įrankių testavimo rezultatai.

 

DSCF7272

Ekspedicijos ekipažo planuose šią vasarą vėl bandyti laimė trofėjinių žuvų žūklėje Andojos salos vandenyse

 

Viktoras Armalis

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Surask mus Facebooke

rybalkanakarpa

 

 

ezeras 

Zuklaviete ads

Banneris

 filmas

ccmoore

  2008.12.18 l